Ar Lietuvos darbo rinka tikrai įkaitusi? Alternatyvus požiūris

2018-11-23
Ar Lietuvos darbo rinka tikrai įkaitusi? Alternatyvus požiūris

Pastarąsias kelias savaites viešosiose diskusijose Lietuvoje – žiniasklaidoje bei teminėse konferencijose – daug diskutuota apie galimai artėjančią ekonomikos krizę ar bent jau ekonomikos nuosmukį. Šių diskusijų kontekste ypač akcentuota „įkaitusi“ ar net „perkaitusi“ darbo rinka, kaip vienas iš indikatorių, parodančių, kad ateinantys metai nebus tokie geri, kaip šie ar praėję.

Šiame komentare argumentuosiu, kad darbo rinkos temperatūros vertinimas labai jautrus pasirinktiems rodikliams ir laiko perspektyvai. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą dabartinė darbo rinkos temperatūra tikrai atrodo grėsmingai aukšta. Tačiau žvelgiant iš ilgalaikės Lietuvos ekonominių ir socialinių tikslų perspektyvos dabartinė situacija darbo rinkoje neatrodo tokia grėsminga. Ji žymi postūmį link tolygesnio darbo užmokesčio ir darbo našumo artėjimo (konvergencijos) prie Vakarų Europos valstybių lygio, o taip pat kuria geras paskatas struktūriniams ekonomikos pokyčiams. Vis tik jei tokie pokyčiai neįvyks, o darbo rinkos tendencijos tęsis, ateityje neišvengsime gerokai didesnių grėsmių.

Pirmiausia trumpai prisiminkime, kas konkrečiai leidžia kalbėti apie „įkaitusią“ darbo rinką Lietuvoje. Šiuo metu Lietuva gali pasigirti itin gerais užimtumo ir nedarbo rodikliais – geriausiais per pastarąjį dešimtmetį. Lietuvos Statistikos departamento ir „Ameco“ duomenimis, užimtumas išaugo iki 77,6% (2018 2 ketv. duomenys), nedarbas sumažėjo iki 7,3% (2018 1 ketv. duomenys). Aukštas užimtumas ir žemas nedarbas – išaugusios darbuotojų paklausos rezultatas. Kadangi rezervų dar labiau didinti užimtumą liko nedaug, kyla spaudimas didinti darbo užmokestį. Ir iš tikrųjų, vidutinis realus darbo užmokestis Lietuvoje auga sparčiai: nuo 2009 metų jis pakilo 39%.

Augantis darbo užmokestis savaime nėra blogai. Atvirkščiai – valstybių ekonominės ir socialinės politikos tikslas kaip tik ir yra didinti gyventojų pajamas. Ypač – ekonomikos augimo fazėje. Tad drąsiai galime teigti, kad šiuo metu didžioji Lietuvos gyventojų dalis ne tik turi darbą, bet ir jų iš darbo gaunamos pajamos auga. Vis tik darbo užmokesčio augimas negali būti vertinamas vienareikšmiškai teigiamai ar neigiamai. Per mažas augimas gali būti socialiai neteisingas, o per didelis – ekonomiškai žalingas. Vadinasi, lyg ir turėtų egzistuoti tam tikras optimalus darbo užmokesčio augimo tempas ar kažkoks optimalus jo dydis. Dabartinių darbo užmokesčio tendencijų ir diskusijų apie įkaitusią darbo rinką kontekste, akivaizdu, kad svarbiausias klausimas ir yra, ar darbo užmokesčio augimas Lietuvoje jau per didelis?

Perspėjantieji, kad taip ir yra, o darbo rinka įkaitusi, savo argumentą grindžia faktu, jog šiuo metu Lietuvoje darbo užmokestis auga sparčiau už darbo našumą. Tai – tiesa. „Ameco“ duomenimis Lietuvoje 2014-2018 metais realus darbo užmokestis augo 22,0% , o realus darbo našumas – 9,8%. Vadinasi, darbo užmokestis augo daugiau nei du kartus sparčiau už darbo našumą. Žvelgiant vien tik į šį santykį, situacija tikrai atrodo dramatiška ir kaip reikiant įkaitusi. Tačiau jei pažvelgtume į dar ankstesnį laikotarpį, pastebėtume, kad darbo užmokesčio ir darbo našumo augimo situacija buvo visiškai priešinga: laikotarpyje tarp 2009 ir 2013 metų būtent darbo užmokestis augo gerokai – netgi daugiau nei keturis kartus – lėčiau už darbo našumą, 4,1% ir 18,0% atitinkamai. Jei imtume dar ilgesnę perspektyvą, pavyzdžiui, nuo 2008 iki 2018 m., matytume, kad darbo užmokestis ir darbo našumas augo panašiu tempu, 23,5% ir 21,4% atitinkamai. Pažvelgę dar toliau į praeitį, pavyzdžiui, nuo 2000 metų, pastebėtume, kad darbo užmokestis augo šiek tiek, maždaug 7% sparčiau už našumą, 118,7% ir 110,5% atitinkamai.

Dideli darbo užmokesčio ir darbo našumo augimo tempo svyravimai perša išvadą, kad vien tik jų lyginimas nėra pakankamas rodiklis darbo rinkos perkaitimui matuoti. Tam matau dvi priežastis. Pirma, šio santykinio rodiklio vertė stipriai priklauso nuo atskaitos laikotarpio, ką iliustruoja mano aukščiau pateikti skirtingų laikotarpių pavyzdžiai. Antra, darbo užmokesčio ir darbo našumo augimo tempų skirtumas neparodo, koks gi būtų optimalus, “neperkaitęs”, darbo užmokestis, palyginti su darbo našumu. Tik turėdami optimalią darbo užmokesčio už vieną pridėtinės vertės vienetą reikšmę, galėtume ją lyginti su dabartine reikšme Lietuvoje ir taip nustatyti, ar pastaroji optimalią jau viršija, kas signalizuotų grėsmę, ar ne, kas signalizuotų, kad grėsmės nėra.

Lietuvos, kaip besivejančios ES narės ilgalaikis ekonominės ir socialinės raidos tikslas – artėti prie išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių. Darbo užmokestis ir darbo našumas – ne išimtis. Geras būdas nustatyti optimalų darbo užmokestį už pridėtinės vertės vienetą – pasižiūrėti, koks gi šis rodiklis yra Vakarinėse ir Šiaurinėse ES, kitaip ES15, valstybėse (įprasta Lietuvos pažangą lyginti su visa ES (ES28), tačiau, manau, kad šiuo atveju toks lyginimas nėra geras dėl pernelyg didelės ją sudarančių valstybių ekonominės raidos kelių įvairovės; šiuo požiūriu ES15 grupė gerokai homogeniškesnė ir labiau tinkama palyginimui).

2018 metais Lietuvoje realus vidutinis darbo užmokestis sudarė 36,5% nuo ES15 valstybių darbo užmokesčio. Ši dalis tolydžiai augo ir per dešimtmetį padidėjo beveik trečdaliu. Tais pačiais 2018 metais Lietuvoje realus darbo našumas sudarė 38,6% ES15 darbo našumo. Ši dalis taip pat augo, nors ir lėčiau – per dešimtmetį penktadaliu.

Šie duomenys atskleidžia du dalykus. Pirma, Lietuvos darbo našumas, nors ir nedaug, bet yra arčiau ES15 valstybių lygio nei darbo užmokestis. Antra, praeityje Lietuvos darbo našumas prie ES15 lygio artėjo sparčiau, tad atotrūkis tarp Lietuvos darbo našumo ir darbo užmokesčio dalių nuo ES15 buvo didesnis. Lyginant Lietuvos ir ES15 darbo našumą ir darbo užmokestį darytina išvada, kad šiuo metu kalbėti apie įkaitusią Lietuvos darbo rinką dar didelio pagrindo nėra. Dabartinis darbo užmokesčio augimas reiškia atotrūkio tarp darbo užmokesčio ir darbo našumo nykimą bei žymi artėjimą prie Vakarų Europos darbo rinkos ir pridėtinės vertės pasiskirstymo tarp verslo ir darbuotojų standartus atitinkančio darbo užmokesčio už pridėtinės vertės vienetą lygio.

Dar vienas rodiklis, parodantis, kad kalbėti apie įkaitusią darbo rinką Lietuvoje (lyginant su kitomis ES valstybėmis) dar reikia atsargiai – ekonomikoje sukuriamos pridėtinės vertės dalis, tenkanti darbuotojams (angl. „wage share“). 2017 m. Lietuvoje ši dalis buvo 49,8%, o ES15 valstybėse – 55,7% (“Ameco” duomenys). Nors šis rodiklis pastaraisiais metais gana ženkliai augo, visgi Lietuvoje darbo užmokesčio dalis įmonių sukuriamoje pridėtinėje vertėje atsilieka nuo kitų Europos valstybių, tad dabartinis spartus darbo užmokesčio augimas vėlgi dar neatrodo grėsmingas.

Nors Lietuvoje darbo užmokestis už pridėtinės vertės vienetą vis dar atsilieka nuo ES15 šalių, tačiau vis tik tam tikros struktūrinės Lietuvos ekonomikos charakteristikos galėtų lemti, kad rezervas darbo užmokesčio augimui jau išnaudotas. Paprastai žmonės pajamas, gautas iš augančio darbo užmokesčio, nukreipia didesniam vartojimui; tai ypač ryšku tarp žemesnes pajamas gaunančiųjų. Didesnis vartojimas gali paskatinti ekonomikos augimą, tačiau taip pat, jei nėra padengiamas didesne prekių ir paslaugų pasiūla, gali būti didesnės infliacijos priežastimi. Auganti infliacija jau būtų įkaitusios ekonomikos, o jei jos šaltinis – darbo rinka, ir įkaitusios darbo rinkos ženklas.

Infliacija Lietuvoje 2017 m., palyginti su 2016 m. gana ženkliai šoktelėjo – nuo 0,7% iki 3,7%, tačiau šis šuolis labiau sietinas su augusiais akcizais, energijos ir transporto kaštais, o ne su galimai darbo užmokesčio paskatintu kitų vartojimo prekių kainų augimu. Infliacijos įsibėgėjimas artimiausiu metu neprognozuojamas. Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) prognozes, infliacija sudarys 2,8% šiais ir 2,6% 2019 metais. Nors toks infliacijos lygis didokas, bet priimtinose ribose, tad nerimo nekelia, bent jau tos pačios EBPO požiūriu. Vadinasi, Lietuvos ekonomika, būdama pakankamai atvira bei konkurencinga, kol kas gana sklandžiai sugeria darbo užmokesčio augimo paskatintą didesnį vartojimą.

Šis mano komentaras siūlo šiek tiek kitokį Lietuvos ekonominės tikrovės vertinimą. Lietuvos ekonomikos artėjimas prie kitų ES šalių turėtų apimti ne tik darbo našumo, bet ir darbo užmokesčio artėjimą. Šiuo metu darbo užmokestis prie ES15 vidurkio yra priartėjęs mažiau, nei našumas, tad kalbėti apie darbo rinkos perkaitimą pagrindas dar nėra didelis. Pagrindas nerimauti kiltų, jei darbo užmokestis pradėtų artėti sparčiau už našumą. Šioje vietoje svarbu tinkamai akcentuoti: iki šiol vykęs darbo užmokesčio augimas dar neatrodo pavojingas, tačiau jei toks augimo tempas tęsis ateityje, o našumo augimas nestiprės, tuomet situacija gali tapti tikrai grėsminga.

Šiuo metu Lietuvos viešojoje erdvėje vyraujantis darbo rinkos vertinimas – situacija darbo rinkoje „įkaitusi“ ar „perkaitusi“ – pernelyg koncentruojasi į trumpalaikę dabarties perspektyvą. Su tokiu vertinimu galima sutikti ribotai. Tačiau žvelgiant iš ilgalaikės ekonominės raidos perspektyvos, šiuo metu pasiektas verslo ir darbuotojų derybinių galių balansas atrodo optimalus ir palankus šių dviejų šalių konsensusu ar kompromisu grįstiems struktūriniams pokyčiams ekonomikoje. Vykstantys pokyčiai darbo rinkoje tikėtina paskatins įmones, darbuotojus ir politikos formuotojus didinti technologinį gamybos efektyvumą, kilstelėti pramonės struktūrą į aukštesnės pridėtinės vertės gamybos lygį bei taikyti tinkamas ekonominės politikos ir šakinio ar sektorinio koordinavimo priemones, siekiant labiau suderinto darbo užmokesčio ir darbo našumo augimo tempo ateityje. Dabartinėje situacijoje pastarasis aspektas ypač svarbus, jei ateityje norime išvengti didelių iš nesuderinto augimo galinčių kilti socialinių arba ekonominių grėsmių.

Komentaro autorius – Marius Kalanta, „Versli Lietuva“ vyriausias analitikas

Komentaras publikuotas portale „Verslo žinios“: https://www.vz.lt/2018/11/23/ar-lietuvos-darbo-rinka-tikrai-ikaitusi-alternatyvus-poziuris


Daugiau informacijos šia tema

Marius Kalanta
Marius Kalanta
Vyriausiasis analitikas

Toliau skaitykite

Kur tarp popierių užkasti mažiausių Lietuvos įmonių 20 mln. eurų?
Kur tarp popierių užkasti mažiausių Lietuvos įmonių 20 mln. eurų?
2018-10-24

Spalio pradžioje paskelbtas Biurokratijos indeksas 2018 leido pirmą kartą eurais įvertinti keturis žmones įdarbinančios Lietuvos įmonės, užsiimančios metalinių kiemo vartų gamyba, per metus patiriamą reguliavimo naštą. Tokia įmonė vidutiniškai 252 valandas praleido pildydama įvairias formas, ataskaitas ir tvarkydama formalius bei atitikties galiojančioms taisyklėms įpareigojimus.

 

Pasaulio konkurencingumo indekse Lietuva vėl kopia į viršų
Pasaulio konkurencingumo indekse Lietuva vėl kopia į viršų
2018-05-24

Šveicarijos tarptautinio vadybos instituto IMD skaičiuojamame pasauliniame konkurencingumo indekse pernai trimis laipteliais smuktelėjus žemyn, šiemet Lietuvai pavyko atsitiesti vienu laipteliu ir pakilti į 32 vietą iš  63. Pagal keturias šalių vertinimo kriterijų grupes, Lietuva pagerino savo pozicijas visose iš jų: ekonomikos raidos, viešojo sektoriaus efektyvumo, verslo efektyvumo bei infrastruktūros srityse.