Deglobalizacijos iššūkis Lietuvai

2016-12-14

Lietuvos ekonomika augo šešerius metus iš eilės, prognozuojamas augimas ir šiemet. Atlyginimai didėja, o nedarbo lygis toliau krenta. Stiprų pokrizinį Lietuvos atsigavimą labiausiai lėmė eksportas, tačiau pastaraisiais metais šį vaidmenį perėmė vidaus vartojimas. Tuo metu prekių eksporto vertė krito antrus metus iš eilės.

Galima išskirti kelias prastų bendro eksporto rodiklių priežastis. Žaliavų kainų kritimas nuo 2013 m. lėmė žymų neigiamą eksporto apyvartos augimą, turint omeny, kad energetikos produktai (daugiausia perdirbtos naftos produktai), pirminiai chemikalai (daugiausia trąšos ir pirminės formos plastikai) bei kitos kainai jautrios žaliavos sudaro didžiąją dalį Lietuvos eksporto krepšelio. Antra priežastis – Rusijai įvedus embargą maisto produktų importui, Lietuvos maisto pramonė neteko svarbiausios rinkos. Trečia priežastis – dėl recesijos ir valiutų nuvertėjimo Rusijoje bei kitose NVS šalyse žymiai sumažėjęs Lietuvos reeksportas.

Tačiau, jei eliminuosime reeksportą bei energetinių produktų eksportą, pamatysime nedidelį vidutinį metinį 3,6% eksporto vertės augimą nuo 2012 m. iki 2015 m. Šis vidutinis lietuviškos kilmės produktų eksporto augimas yra žymiai mažesnis nei ankstesni augimo rodikliai, paprastai būdavę dviženkliai. Kai kas galbūt padarytų išvadą, jog Lietuvos virsmas į modernią ekonomiką baigėsi, kadangi dabar jos augimo tempas panašus į išsivysčiusių valstybių ekonomikų. Tačiau faktai rodo, kad čia veikia kiti veiksniai.

Pasaulio prekybos augimas pastaraisiais metais stypčioja vietoje. Ir tai pirmas kartas nuo devintojo dešimtmečio pradžios, kai kilo globalizacijos banga. Nors tai toli gražu nėra tobulas rodiklis, tačiau globalizacijos lygį galime pamatuoti gan nesudėtingu metodu. Jei pasaulio prekybos apimtys viršija pasaulinės gamybos apimtis, tai reiškia, kad globalizacija didėja, o susidaręs produkcijos perviršis tampa tarptautinės prekybos objektu.

Praktiškai toks procesas vyksta pastaruosius 35 metus. Iki 1989-ųjų 10-ies metų pasaulinės prekybos apimtys vidutiniškai augo kasmet 1,9 procentinio punkto greičiau nei gamybos apimtys. Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje globalizacijos banga kilo greitėjančiu tempu. Iki 1999-ųjų 10-ies metų pasaulinė prekyba kasmet augo vidutiniškai 4,5 procentinio punkto sparčiau nei pasaulinė gamyba. Net laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2008 m., kai prasidėjo pasaulinė finansų krizė, pasaulinė prekyba kasmet augo 3 procentiniais punktais sparčiau nei gamyba. Po krizės vaidmenys pasikeitė. Pastarąjį dešimtmetį (iki 2015 m.) pasaulio gamyba vidutiniškai kasmet augo 0,3 procentinio punkto sparčiau nei prekyba.

Šie skaičiai rodo, kad globalizacija jau kurį laiką mažėja. Tam tikras pasaulio prekybos sumažėjimas, kuris paprastai įvyksta per pasaulinę recesiją, pavyzdžiui, 1982 m. ar 2009 m., yra tapęs įprastu reiškiniu. Kyla klausimas kodėl pasaulio prekybos rodikliai tokie prasti. Šių metų pradžioje EBPO paskelbė studiją, kurioje bandoma atsakyti į šį klausimą. Kai kurios išvados nuspėjamos. Akivaizdu, kad tarptautinės prekybos vystymęsi yra ciklinis komponentas. 2012 m. Eurozonos skolų krizė daugelį Europos valstybių panardino į dar vieną recesiją, kuri lėmė tarptautinės prekybos mažėjimą. Kitas ciklinis faktorius – pasaulinių investicijų trūkumas, neigiamai veikiantis investicinių prekių paklausą. Vis dėlto šie faktoriai tik iš dalies paaiškina sulėtėjimą.

EBPO tyrėjai mini dar dvi esmines priežastis, nesusijusias su ekonominiais svyravimais. Po dešimtmečius trukusios prekybos liberalizacijos, panašu, kad vyksta protekcionizmo atgimimas. Geriausias pavyzdys – Rusijos maisto produktų importo embargas, tačiau apstu ir kitų pavyzdžių, tokių kaip praėjusią vasarą ES įvesti importo tarifai šalto valcavimo plienui iš Kinijos ir Rusijos, siekiant apsaugoti Europos plieno sektorių. EBPO suskaičiavo 1200 prekybą ribojančių priemonių, įgyvendintų visame pasaulyje nuo 2008 m.

Dar vienas pasaulio prekybos sulėtėjimo paaiškinimas – pokytis tarptautinės gamybos grandinėse, kurios trumpėja.  Jei anksčiau regėjome gamybos tiekimo grandines ir jų dalis išbarstytas po pasaulį, tai dabar jos trumpėja ir vis dažniau užleidžia vietą regioninėms gamybos struktūroms. Tai reiškia, kad pasaulinės vertės grandinės, kuriose žaliavų apdorojimas, tarpinių prekių ir galutinio produkto gamyba vyksta skirtingose vietovėse visame pasaulyje, tampa trumpesnės.

Šių metų pradžioje paskelbtoje ataskaitoje McKinsey Global instituto ekonomistai pateikia galimą paaiškinimą, kodėl keičiasi pasaulinės vertės grandinės. Jie teigia, kad nepaisant mažėjančios pasaulinės prekybos, stebimas spartus tarpvalstybinės duomenų ir informacijos kaitos augimas, Šiuos išaugusius duomenų srautus, pasak McKinsey Global instituto ekonomistų, lėmė išaugęs automatizacijos ir naujų gamybos technologijų (pvz. 3D spausdinimas) lygis. Šios technologijos lemia mažesnį tarptautinį prekių judėjimo poreikį.

Šis deglobalizacijos procesas Lietuvai taps iššūkiu. Lietuvos maža ir atvira ekonomika yra smarkiai priklausoma nuo tarptautinės prekybos. Maždaug trečdalį šalies pajamų sugeneruoja eksportas, ir kai pastaruosius dešimtmečius bendras darbo vietų skaičius mažėjo, darbo vietų skaičius, sukurtų eksportuojančiame sektoriuje, didėjo. Akivaizdu, kad Lietuvos vidaus rinka pernelyg maža ilgojo laikotarpio augimui, ypač, turint omeny demografines perspektyvas.

ES vieningoji rinka iš esmės suteikia garantijas, kad ES valstybės narės nevykdys protekcionistinės politikos ES teisės aktai saugo nuo tokios diskriminacinės politikos ES vieningoje rinkoje. Jei valstybė narė įveda betarifinius apribojimus, prieš šią narę gali būti pradėtos teisinės procedūros ir Europos Teisingumo teismo sprendimai yra viršesni už nacionalinę teisę. Kitose rinkose tokio saugumo garantijų nėra.

Lietuva deglobalizacijos iššūkį pasitinka užėmusi tvirtas pozicijas. Didžiausias pranašumas – Lietuvos skolos gan nedidelės. Pastarųjų dviejų Vyriausybių politikoje buvo matomas šioks toks politikos tęstinumas suprantant, kad mažesnė skolos našta yra gyvybiškai svarbi. Neverta nė aiškinti, kokios paralyžiuotos dėl skolų problemų yra šalys, kaip antai Graikija, Portugalija ar Italija.

Kitas Lietuvos pranašumas – skaitmeninė infrastruktūra. Augant internetinei prekybai ir daiktų internetui (angl. internet of things) tampant vis svarbesniu, Lietuva šioje srityje atrodo yra pasiruošusi ateičiai. Šiuo požiūriu ji gerokai lenkia daugumą ES valstybių ir būtų išmintinga toliau investuoti į naujausias skaitmenines technologijas bei išsaugoti pirmaujančias pozicijas.

Trečias faktorius Lietuvos naudai – stipri apdirbamosios gamybos bazė: ji sudaro 19,3% bendros pridėtinės vertės, o tai gerokai viršija ES vidurkį 15,9%. (Vėl) formuojantis regioniniams gamybos tinklams, dabartiniai gamybos pajėgumai gali būti panaudoti ES rinkai aptarnauti ir užimamų rinkos dalių didinimui ES.

Jau daug rašyta ir kalbėta apie diversifikaciją. Deglobalizacijos jėgoms imant viršų diversifikuoti rinkas gali būti sunkiau, nei yra dabar. Todėl rekomenduotina geriau diversifikuoti produkciją jau turimose rinkose, ypač ES.

Tam reikalingos tiek užsienio, tiek nuosavos investicijos,  į produkcijos vystymą ir gamybos pajėgumų didinimą. Ketvirtoji industrinė revoliucija, rodosi, jau ant slenksčio: 3D spausdinimas, robotizacija ir daiktų internetas tampa vis svarbesni. Šiuo požiūriu aiški kryptis į užsienio investicijų pramonėje pritraukimą galėtų būti naudinga. Taip pat verta ir toliau gerinti sąlygas startuoliams.

Reikėtų skatinti naujų produktų plėtojimą. Palyginti su ES, Lietuva gan mažai skiria moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai (angl. R&D) – tik 1,04% BVP, kai ES vidurkis yra 2,03%. Tiesa, ši sritis niekuomet nebuvo prioritetinė Lietuvos Vyriausybėms, o skaičiai aiškiai rodo, kad ir verslas labai nedaug jai skiria dėmesio –  verslo išlaidų R&D ir BVP santykis vos 0,28%, palyginti su 1,3% ES vidurkiu. Dėmesio R&D trūkumą iliustruoja ir mažas Europos patentų, kuriuos užregistravo Lietuvos piliečiai, skaičius.

Viena yra plėtoti naujus produktus ir gamybos pajėgumus, visai kas kita – pardavinėti užsienio rinkose. Lietuva kaip prekės ženklas vis dar nėra gerai žinoma, todėl Lietuvos verslui svarbiausias klausimas yra kaip susirasti patikimų partnerių užsienio rinkose. Ir čia Lietuvos Vyriausybė gali prisidėti – suaktyvinti eksporto skatinimo politiką ir teikti paslaugas eksportuojančioms šalies bendrovėms: padėti identifikuoti reikšmingus produktus ir rinkas, garantuoti eksporto draudimo schemas, teikti paramą verslo mugėse, misijose bei aktyviai atstovauti Lietuvos verslą užsienyje ir taip toliau.

Autorius: Thomas Notten, VšĮ „Versli Lietuva“ vyr. analitikas. Straipsnis pirmiausia buvo publikuotas „Verslo žiniose“.

Toliau skaitykite

Lietuvos eksporto augimo tempai lėtėja, bet eksportuotojai rekordus muš toliau
Lietuvos eksporto augimo tempai lėtėja, bet eksportuotojai rekordus muš toliau
2019-03-27

Lėtėjant pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių ir pasaulio ekonomikos aktyvumui, tarptautinės prekybos sąlygos išlieka palankios Lietuvos eksporto tolimesnei plėtrai, tačiau augimo tempai lėtės, rodo „Versli Lietuva“ analitikų apžvalga.

Prekių eksporto augimo rezultatai būtų dar geresni, jei ne prastas grūdų derlius
Prekių eksporto augimo rezultatai būtų dar geresni, jei ne prastas grūdų derlius
2019-02-08

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. bendras prekių eksportas per metus augo 7,3 proc. iki 28,3 mlrd. eurų. Lietuviškos kilmės prekių (be energetinių produktų) eksportas augo 8,2 proc. iki 13,4 mlrd. eurų. Prekių reeksportas (be energetinių produktų) augo 5,1 proc. iki 10,7 mlrd. eurų.